Šaltalankis Lietuvoje auga kopose ir vis dažniau sodybos gyvatvorėje. Uogos smulkios, oranžinės ir tokios rūgščios, kad žalias kąsnis sutraukia burną. Iš jų spaudžia sultis, verda tyrę su cukrumi ir išspaudžia aliejų. Kiekvienas iš šių dalykų turi savo vietą virtuvėje arba ant odos. Nė vienas nėra vaistas nuo skrandžio opos, nudegimo ar vėžio.

Trumpai: Šaltalankių uogos ir aliejus: rūgštus maistas, odos atsargumas ir kodėl tai nėra vaistas nuo opų ar nudegimų.

Uoga lėkštėje

Šaltalankyje, kaip ir erškėtuogėje, žmonės ieško vitamino C. Šviežia ar šaldyta uoga jo turi. Ilgai virta, stipriai saldinta uogienė jau yra desertas. Sultys be cukraus būna aitrios. Jei skrandis jautrus arba kamuoja rėmuo, didelė stiklinė tuščiu skrandžiu gali ne padėti, o sudirginti. Pradėkite nuo šaukšto prie košės, ne nuo butelio.

Aliejus

  • Maistinis aliejus tinka šlakeliui ant salotų. Jis nėra žuvų taukų pakaitalas ir ne „išvalo kraujagysles“.
  • Ant sveikos, sausos odos kosmetinis aliejus gali būti malonus. Ant atviros žaizdos, pūlingos odos ar rimto nudegimo jo netepkite vietoj gydytojo.
  • Eterinio aliejaus negerkite ir nelašinkite vaikui į burną.
  • Aliejus dažo audinį ir gali dirginti akis.

Jei uogas skinate patys, darykite tai ten, kur krūmas neauga prie judrios gatvės. Pirštinės praverčia: šakutės dygliuotos. Vaikui labai rūgščios koncentruotos sultys nėra geriamasis vaistas nuo kosulio.

Krūmas prie tvoros ir pajūryje

Šaltalankis auga soduose ir pajūrio kopose. Uogos būna oranžinės, labai rūgščios, prinoksta vasaros pabaigoje ir rudenį. Skinant reikia pirštinių: šakos dygliuotos, sultys dažo rankas. Virtuvėje iš jų spaudžiamos sultys, verdama uogienė, trinama tyrė. Cukraus dažnai dedama daug, nes be jo uoga kandžiojasi. Saldus stiklainis tada yra desertas, ne vitamino kursas.

Aliejus, išspaustas iš uogų ar sėklų, parduotuvėje stovi ir prie maisto, ir prie kosmetikos. Tai riebus produktas. Juo netepame atviros žaizdos, opos ar nudegimo tikėdamiesi, kad „užgis savaime“. Lengvam lūpų sausumui žiemą žmonės jo tepa plonai. Jei oda parausta, niežti ar pučia, tepalą nutraukite. Gerti aliejų šaukštais „imunitetui“ čia nesiūlome. Tai kalorijos ir rūgštus skonis, ne gydymas.

Ką su uoga daro per metus

  • Šviežią uogą valgo po saują, ne kibirą. Rūgštis dirgina skrandį, jei jo daug.
  • Šaldiklyje uoga išlieka maistu žiemai, ne vaistu.
  • Sultys su cukrumi yra gėrimas. Jas geria kaip kompotą, ne kaip vaistą nuo peršalimo.
  • Alergija, bėrimas ar tinimas yra priežastis nebekartoti.
  • Opa, nudegimas, pūliuoti oda ir infekcija nėra aliejaus darbas. Tam reikia gydytojo.

Rudenį šalia šaltalankio soduose juoduoja ir aronijos. Jos irgi nėra kraujospūdžio gydymas: Aronijos. Erškėtuogė yra kitas rūgštus žiemos puodelis, su ta pačia riba: Erškėtuogės.

Dygliai, dažai ir rūgšti uoga

Šaltalankis auga soduose ir pajūryje. Uogos oranžinės, labai rūgščios, prinoksta vasaros pabaigoje. Skinant reikia pirštinių: šakos dygliuotos, sultys dažo pirštus ilgam. Virtuvėje iš jų spaudžiamos sultys, verdama uogienė, trinama tyrė. Cukraus dažnai dedama daug, nes be jo uoga kandžiojasi. Saldus stiklainis tada yra desertas. Šviežią uogą žmonės valgo po saują. Kibiras tuščiu skrandžiu graužia. Šaldiklyje ji lieka maistu žiemai, ne kursu.

Aliejus stovi ir prie maisto, ir prie kosmetikos. Tai riebus produktas. Lengvam lūpų sausumui žiemą jo tepa plonai. Atviros žaizdos, opos, nudegimo ar pūliuojančios odos juo negydome. Jei oda parausta, niežti ar pučia, tepalą nutraukite. Gerti aliejų šaukštais „imunitetui“ yra kalorijos ir rūgštus skonis, ne gydymas. Akių, nudegimų ir infekcijų istorijos iš interneto čia nebus kartojamos kaip patarimas.

Alergija, bėrimas ar tinimas yra priežastis nebekartoti. Sultys su cukrumi geriamos kaip kompotas. Erškėtuogė ir aronija rudenį yra kitos uogos su savo pažadais, ir nė viena jų nėra vaistas. Šaltalankis lieka rūgščia uoga ir aliejumi. To užtenka sodui. To neužtenka žaizdai.

Šaltalankis yra rūgšti uoga ir aliejus. Juo negydome opų, nudegimų ir infekcijų.